-
EU copyright reform
Anksčiau esu rašęs apie ES autorių teisių reformą, kuri po demokratijos parodija virtusių trišalių derybų keitėsi minimaliai. Reforma toliau buldozeriu stumiama baigiančių savo kadenciją eurobiurokratų.
Pats šios
reformos vadinimas autorių teisių reforma yra tikrų autorių ir visuomenės
kvailinimas. Teisingesnis jos pavadinimas yra skaitmeninių nevykėlių gelbėjimas
Europos kūrybiškumo ir vartotojų sąskaita.
Priminsiu,
pagrindiniai reformos akcentai yra šie:
3 str. – dar
griežčiau ribojama prieiga prie autorių teisėmis saugomo turinio (galimybių gauti
tekstus ir duomenis), jeigu esate paprastas pilietis ar verslininkas.
11 str. – nustatomos
naujos teisės, skirtos žiniasklaidos pranešimų ir publikacijų apsaugai nuo skaitmeninio
naudojimo. Šios teisės suteikiamos spaudos publikacijų leidėjams (bet ne autoriams!)
ir galioja 20 metų. Šių teisių pagrindu numatoma rinkti „teisingą atlyginimą“.
Kitais žodžiais tariant nustatomi nauji mokesčiai.
13 str. – įteisinama
cenzūra, kad užtikrinti, jog mes – vartotojai – net ir netyčia neįžengtume į
autorių teisių žemvaldžių (skaitmeninių nevykėlių) valdas.
Skaitmeniniai
nevykėliai – XX amžiuje įstrigę, tačiau tą patį pajamų lygį bet kokia kaina
bandantys išlaikyti arba jį didinti autorių teisių turėtojai – muzikos
platintojai, leidybos ir žiniasklaidos konglomeratai, nomenklatūrinės
kolektyvinio administravimo asociacijos ir kiti tarpininkai.
Autorių teisių
sistema, kaip ir visa intelektinės nuosavybės sistema, išgyvena krizę, kadangi
ši sistema nepritaikyta reguliuoti elektroninio turinio civilinei apyvartai. Ją
reformuoti reikia, tačiau pirmiausia reikia teisingai suprati jos paskirtį. Klasikinės
intelektinės nuosavybės sistemos tikslas (t.y. priežastis, kodėl ji visame
pasaulyje priimta kaip kūrybos/inovacijų skatinimo įrankis) yra tai, kad ji
atlygina tik už kūrybą, kuri turi paklausą laisvoje rinkoje. Jeigu kūryba
niekam nereikalinga ir bevertė, tai turėkis savo autorių teises, bet ne kokį
nors finansinį atlyginimą.
Visos problemos
prasideda, kai autorių teises pradeda reguliuoti patys jų turėtojai (ypač juos
atstovaujantys tarpininkai), o viršenybę pradeda imti paprasčiausias godumas, o
ne kūrybos skatinimo siekis. Kam ta laisva rinka ir neprognozuojami vartotojai,
jeigu galime reikalauti „teisingo atlyginimo“ tiesiog iš visų vartotojų vien už
autorių teisių turėjimą?!
Taip į laisvą
rinką fokusuota autorių teisių sistema Europoje palaipsniui tapo iš esmės
sovietine-nomenklatūrine mokesčių mokėtojų pinigų įsisavinimo (ar geriausiu
atveju perskirstymo) schema. Teisingiems autoriams ir jų nomenklatūriniams
prižiūrėtojams-vadybininkams Sovietų Sąjungos „autorių teisių“ sistema buvo
aukso amžius, bet prie ko tas privedė mes žinome. Rezultatas yra kūrybos ir jos
komercinimo stagnacija Europoje. Valstybės, kuriose autorių teisių politika
neturi minėtų savybių ir yra atvira – JAV ir Azijos valstybės – vis labiau
tolsta nuo Europos kūrybinės ekonomikos prasme.
Paklausite, o
kaip gi su rimtąja kūryba, kurios šiuolaikiniai vartotojai dar negali
įvertinti. Tokia kūryba kaip ir tūkstančius metų prieš tai yra remiama ir
viešais, ir privačiais resursais – stipendijomis, premijomis, grantais ir pan.
Kadangi
skirtingai nei daugumai Europiečių, mums Lietuvoje teko patirti sovietmetį, tai
galime įvardinti ir sovietinės autorių teisių schemos požymius. Tokiai schemai
būdinga:
- Nusavinti
autoriaus teises, tačiau nepamirštant pamojuoti autorių vėliava. - Priverstinis
kolektyvizmas – iš individualaus autoriaus atimtos teisės spręsti komercinimą
esminėse srityse. - Finansuojama
ne faktinių kūrybos vartotojų, o mokesčių mokėtojų lėšomis. - Fokusuota
į perskirstymą, o ne atlyginimą už konkretų naudojimą. - Piniginės
išmokos ir privilegijos autoriams atsietos nuo kūrybos rinkos vertės. - Pajamos
gaunamos ne už konkretų kūrybos naudojimą, o už menamą galimybę pasinaudoti
kūryba.
Sovietinei
autorių teisių politikai taip pat būdinga:
- Stagnacija
– neieškoma naujų būdų komercinti kūrybą, tačiau siekiama bet kokia kaina
išlaikyti pajamas. - Draudimai
ir ribojimai – pvz. autorių teisių išimtys (kitoks nei teisių turėtojų leidžiamas
kūrybos panaudojimas) yra ribojamos baigtiniu sąrašu, viskas, kas nepatenka į
sąrašą, prilyginama autorių teisių pažeidimui. - Neskaidrumas
ir atskaitomybės nebuvimas. - Kategoriškas
ideologizavimas – visai kritikai klijuojama anti-autorių ir piratavimo draugų
etiketė.
Mažoms šalims,
tokioms kaip Lietuva, dar būdingi ir iškreipti rinkos elementai – pasisavinamos
teisės į kūrybą, finansuotą viešaisiais resursais. Pvz. mokesčių mokėtojų
finansuojamas Kino fondas gausiai dalina milijonines lėšas filmų kūrimui,
tačiau negauna jokių teisių į galutinį produktą. Nesakau, kad fondas turėtų
siekti pelno, tačiau kodėl jis negalėtų gauti bent jau dalies, iš kurios
finansuotų naują kūrybą. Parodykite man tokį dosnų privatų investuotoją, kuris
atsisakytų bet kokių teisių į investicijų objektą? Kodėl viešas investuotojas
(mokesčių mokėtojai) turi jų atsisakyti ir dar finansuoti investicijų objekto
vartojimą?
Autorinė
nomenklatūra yra absoliučiai nesuinteresuota kūrybos plėtra, nes ji visų pirma
reiškia konkurenciją jiems patiems. Autorinės nomenklatūros interesas yra
išlaikyti pajamas, arba, dar geriau, jas padidinti. O jei jų kūrybos niekam
nebereikia – pasinaudojant vis dar turimu resursu ir istoriniu autoritetu
stumti autorių teisių reformas ir reikalauti „teisingo atlyginimo“.
Būtent tai ir
vyksta ES. Lietuva šiame kontekste yra tik uoli prancūzų ir vokiečių autorinės
nomenklatūros pritarėja, skirtingai nuo Estijos, kaip jau beveik įprasta visais
klausimais susijusiais su kūrybiškumu ir inovacijomis.
Estija išsiskiria
ir kūrybiškumu, ir skaitmeninės ekonomikos plėtra, kadangi skirtingai nuo Lietuvos
ir daugelio senosios ES šalių, autorių teisių politika Estijoje yra ne
nomenklatūrinė.
Ką gi daryti, kad
Lietuvoje ir Europoje autorių teisės susigrąžintų savo autentišką vaidmenį –
skatinti kūrybiškumą ir naujus kūrybos komercinimo verslus? Štai keli
pasiūlymai:
- Autorių
teisių politikoje reikia realių reformų ir ją turi formuoti ne sovietinė karta
– pvz. Lietuvoje autorių teisių politiką vienasmeniškai formuoja Kultūros ministerijos
Autorių teisių skyriaus vedėja N. Matulevičienė jau daugiau nei 30 metų. Ar
buvo per tą laiką kūrybos ir inovacijų proveržių, spręskite patys. - Skaitmeninio
turinio sprendimus turi priimti ne 50+ karta, kuriai svetimos skaitmeninės
technologijos (tokių pavyzdžių apstu senojoje Europoje, pvz. kai kurie CJEU
sprendimai tiesiog dvelkia priešiškumu internetui ir technologijoms). - Autorių
teisių politiką turi formuoti visi skaitmeninio turinio ekonomikos dalyviai, o
ne vien teisių turėtojai/tarpininkai, kurie nesugebėjo prisitaikyti prie
skaitmeninės ekonomikos – skaitmeniniai nevykėliai. - Turi
būti atsižvelgta į naujos kartos (skaitmeninio turinio) kūrėjų ar juo labiau
vartotojų-kūrėjų balsą.
Konkrečios ir
skubios reformos, kurių labiausiai reikia:
- Pripažinti,
kad kiekvienas iš mūsų esame ir skaitmeninio turinio kūrėjas, ir skaitmeninio
turinio vartotojas. - Niekas
nesukuriama tuščiame lape, todėl kūrėjams-vartotojams turi būti grąžintos
realios autorių teisių išimtys. - Turi
būti įgalintas individualus teisių administravimas. - Turi
būti uždraustas geoblokavimas ir kiti dirbtiniai skaitmeninio turinio barjerai. - Būtina
apriboti grobuoniškas turinio komercinimo praktikas (pvz. didžiųjų skaitmeninio
turinio platformų (pvz. Apple) monopolizmas). - Autorių
teisių sistema turi apsivalyti nuo tarpininkų prioritetizavimo, t.y.
tarpininkai neturėtų turėti papildomų teisių ir apsaugų tik todėl, kad jų
verslo objektas yra autorių teisėmis saugomas turinys. Prioritetas turi grįžti
autoriams ir naujai kūrybai.
Neneigiu iššūkio
ir problemų kūrybiniam sektoriui technologinės transformacijos kontekste (pvz. piratavimo),
taip pat socialinių problemų (pvz. vyresnės kartos autorių socialinės
apsaugos), tačiau šiems iššūkiams ir problemoms spręsti yra kitos priemonės nei
autorių teisių nomenklatūrizavimas naujos kūrybos ir vartotojų sąskaita.
Kai kurias
problemas sprendžia pati kūryba, pvz. neteisėto statinio kūrinio (filmų, knygų)
kopijavimo problemą sprendžia šio turinio dinamizavimas (vartotojo, skaitytojo
pavertimas veikėju). Dinamizuoto turinio kopijavimas tampa beprasmis, nes
kopija eliminuoja vartojo dalyvavimą. Socialiniai iššūkiai sprendžiami dar
kitais būdais, pvz. per kūrybinių darbuotojų socialines garantijas, valstybinį
premijavimą ir pan. Svarbu, kad šios priemonės nebūtų iškreiptos – netaptų
nusenusios kūrybinės nomenklatūros lesyklėle (jos turi būti griežtai atskirtos
nuo teisių atstovavimo, kolektyvinio administravimo ir pan.).
Nors autorių
teisių klausimai atrodo sudėtingi, tolimi ir nesusiję su kasdieniu gyvenimu,
tačiau skaitmeninėje vartotojų-kūrėjų ekonomikoje jie tikrai liečia mus visus,
ypač jaunąją kartą. Istorijoje daug pavyzdžių, kuo baigėsi bandymai išlaikyti
įtaką ir pajamas fundamentalių socio-technologinių transformacijų kontekste.
Nesitaikstykite su tuo!
The post Europos kūrybiškumas ir skaitmeninė ekonomika – autorių teisių nomenklatūrizacijos įkaitas appeared first on Kiskis.eu.
