Teisinė profesija išgyvena krizę. Šis reiškinys nėra naujas, ir net nuomonė ne mano. Kadangi advokatūroje dirbu virš 20 metų, iš jų 17 metų praleidau didžiausioje „tradicinėje“ Lietuvos advokatų kontoroje ir 4 metus – „naujosios kartos“ advokatų kontoroje, mačiau ir žinau pakankamai.
Krizė yra visuotinė ir ji kilo ne Lietuvoje. Lietuvoje gal kiek vėluodama, tačiau ryškėja. Didžiosios Lietuvos advokatų kontoros sparčiai augę iki 2009-2010 m. pastaruoju metu iš esmės organiškai nebeaugo. Augimas ypač sustojo žmonių skaičiaus prasme. Jis didėjo tik konsolidacijos (susijungimų) sąskaita, tačiau tuo pat metu vyksta kontorų skilinėjimas. Vakarykštė naujiena apie 5 partnerius (kažkada buvusius mano kolegas), paliekančius „Valiūnas Ellex“, yra puiki iliustracija. Advokatų pajamos po 2009 m., žinoma, augo, tačiau ne tiek, kiek norėtų advokatų kontorų savininkai (advokatai-verslininkai).
Krizės priežastis ir problemas aiškiausiai suformulavo prof. Steven J. Harper dar 2013 m. JAV išleistoje studijoje “The Lawyer Bubble: A Profession in Crisis”. Keletas prof. Harper paminėtų priežasčių yra:
- teisės absolventų perteklius;
- ilgos darbo valandos;
- nevaldomas streso ir profesinės depresijos lygis;
- plačiai paplitęs nepasitenkinimas darbu.
Lietuvoje yra specifikos, bet problemos yra panašios. Po 2009-2010 m. nuo didžiųjų kontorų viena po kitos atskilo „naujosios kartos“ advokatų kontoros, teisinė rinka labiau decentralizavosi ir turėjo galimybę kokybiniam šuoliui. Tačiau „naujosios kartos“ advokatai pasirodė esą tik geri R. Valiūno, E. Sutkienės ar A. Soraineno mokiniai. Nei viena „naujosios kartos“ advokatų kontora nesukūrė proveržio. Mano nuomone, priežastys tam yra dvi – vertybinė krizė ir neinovatyvumas. „Naujosios kartos“ teisininkai „daro tą patį, bet tikisi kitokio rezultato“.
Vertybinę krizę rodo tai, kad teisinėje veikloje verslo interesas stumia į šoną profesines vertybes. Dėl to kalti ir advokatai, ir patys klientai, kadangi daugelis klientų nori ne objektyvaus teisinio patarimo, o jų nuomonės patvirtinimo, ne objektyvaus situacijos vertinimo, o pažadų apie „tikrai laimėtiną“ poziciją ar bylą.
Verslui ir net valstybei (pvz. vertinant teisėjų darbą, skelbiant viešuosius pirkimus) šiandien labiausiai rūpi tik kaina ir reakcijos greitis, o ne kokybė. Objektyvaus ir nesavanaudiško patarimo reikia retam, todėl „naujosios kartos“ advokatai toliau sėkmingai pardavinėja nereikalingas teisines paslaugas, sako tai, ką nori girdėti klientas, o ne padeda suvokti realią situaciją, faktiškai užsiima lobizmu ir šalutinėmis veiklomis. Rezultatas yra degraduojantis profesionalumas, mąžtantis pasitikėjimas teisine sistema ir gilėjanti profesinė krizė.
Teisės profesijai Lietuvoje papildomai smogė ir liūdna Lietuvos demografinė situacija bei talentų emigracija. Šiuo požiūriu problemos artimiausiais metais tik gilės. Apsidairykite aplinkui – kiekviena kontora glėbiais pasiruošusi priimti advokatų padėjėjus ir jaunuosius teisininkus. Ta pati situacija teismuose, teisėsaugos institucijose, etc.
Visų advokatų kontorų partneriai svajoja apie jaunuosius kolegas („fee earner‘ius“), kurie sukuria bent 15000+ EUR vertės per mėnesį, tačiau išskyrus abstrakčius pažadus apie augimą ir galimą ateities partnerystę jaunam talentui neturi ką pasiūlyti. Protingam „fee earner‘iui“, kuris sugeba sukurti tiek vertės, tikrai turėtų kilti klausimai, kodėl jis ją turėtų kam nors atiduoti? Tuo tarpu vidutinis jaunasis teisininkas nebenori dirbti už 1000 EUR į rankas, nėra linkęs persidirbti, neturi alkio naujoms žinioms, ypač jei jos tiesiogiai nesusiję su teise, ir nesivargina gėda už darbą su klaidomis. . Nuolatinis personalo ganymas ir darbo broko taisymas kelia tik dar daugiau streso partneriams. Galiausiai abi pusės pagalbos ieško pas organizacijų psichologus, „koučerius“, naujuosius vadybos ir ypač emocinio intelekto „guru“, o kai kurie ir pas dvasinius „guru“, kvėpavimo mokytojus, gongologus ir pan.
Manau, profesija gali išspręsti krizes, tačiau tam reikalingi ne emocinio intelekto “guru“ ar kvėpavimo mokytojai, o inovacijos ir kitoks vertybinis požiūris.
Kai kurie pažangesni teisininkai supranta artėjančius technologinius iššūkius profesijai. Teisinė patirtis ir žinios, perkeltos į technologijas, teisinę rinką pakeis neatpažįstamai. Pvz. dirbtinio intelekto sprendimai eliminuos dešimtis teisininkų darbo vietų, ypač tų, kurie dirba darbą nereikalaujantį patirties, daro daugybę klaidų, nuolat nesimoko.
Pirmą kartą prie realių teisinių dirbtinio intelekto projektų prisiliečiau dar 2000 m. stažuotėje LaTrobe universitete. Ir ne tik prisiliečiau, bet ir padėjau kurti ontologijas ir mokyti neuroninius tinklus. Tuo metu buvau skeptikas, tačiau šiandien manau, kad esame labai arti lūžio taško, ir šiuo metu tam yra ne tik technologinės, bet ir socialinės prielaidos (minėtos demografinės, kartų trinties problemos). Dirbtinis intelektas pasiekė kritinę masę greitaveikos, didžiųjų duomenų ir neuroninių tinklų patirties. Tai yra didelė naujos teisinių paslaugų kokybės galimybė.
Vertybių kaita yra sudėtingesnė ir lėtesnė, tačiau ji neišvengiama. Tikra „naujosios kartos“ advokatų kontora bus ta, kuri sugebės pasakyti NE „žiurkių lenktynėms“, sugebės klientui patarti objektyviai ir nesavanaudiškai, sugebės atsisakyti vidutinybių ir apsupti save protingais žmonėmis.
Manau technologijomis ir vertybėmis paremtos teisinės paslaugos yra naujas augimo variklis bei išskirtinis vertės pasiūlymas. Tai mano Advokato v2.0 vizija, kurią ketinu įgyvendinti.
